- uršti
- 1 ur̃šti, -čia (-ia), -tė (-ė) intr. K, FrnW 1. R, MŽ, MŽ239, N, K, BzBkXVII215, Š, Rtr, BŽ66, Č piktai urgzti (apie šunį): Šuva ur̃ščia kąsdamas J. Ur̃ščia an man šuniokas, tik momytę prisileidžia PnmR. Pasiutęs šuo esti bailus, urščia ant savo pono rš. Ypačiai iš paselų, nei ur̃šdams, neigi belodams … įplėšdavo žmogų K.Donel. Prieš tą, kuris jį iš čia šaukia, jeigu ir gaspadorius būtų, urščia, o tik neloja prš. | Ur̃šia, rėkia kalė po pilvą JR52. ║ zvimbti, birbti: [Laumžirgiai] ilgai urščia, kol vėl išsimuša į laisvas erdves P.Andr. 2. K, Sut, Kos57, Ut pykti, bambėti, niurzgėti: Atvažiavo, nėr žinios kur baladojusis pardien, te tik ur̃ščia ur̃ščia, priekabų ieško, vis susraukus, pikta Pbs. | refl.: Tie mūsų tėvai ur̃ščias ir ur̃ščias Ps. Mun reik ur̃šties i ur̃šties KlvrŽ. 3. Ktk kelti triukšmą, ūžti, griaudėti: Virš girios urštė ir dundėjo A.Rūt. Urštė lėktuvai rš. Verpetai sukasi, rėžiasi į smėlėtuosius krantus, urščia malūnais, užtvankomis rš. 4. gurgėti (apie vidurius): Pilvas urščia, gerklė garkia Zr. \ uršti; atsiuršti; išuršti; nuuršti; pauršti; prauršti; suuršti
Dictionary of the Lithuanian Language.